Nuo mažumės esu savarankiška asmenybė, siekianti užsibrėžtų tikslų ir judanti pirmyn.
Mano charakterio būdas niekada neleisdavo pasiduoti ir mąstyti, kad kažko nesu verta. Netgi tai, kas atrodydavo nepasiekiama ir neįmanoma, palaipsniui būdavo įgyvendinama, įdėtų pastangų ir nuolatinio tikslo siekimo dėka. Niekada nesu patyrusi akivaizdaus nelygybės jausmo.
Kalbant apie lygias teises/galimybes tarp skirtingų lyčių, darbo aplinkoje nesu patyrusi šios nelygybės, nes esu vertinama už savo kompetenciją, patirtį, asmenines savybes. Dažnai tenka dalyvauti derybose su skirtingų lyčių atstovais, visada save pozicionuoju, kaip žinančią savo vertę ir aiškiai išsakančią savo nuomonę, tokiu būdu tarsi eliminuoju tikimybę atsirasti nelygybei. IR vis tik manau, kad lygumo ir nelygumo pojūtis priklauso nuo pačios ją vertinančios asmenybės tvirtumo, pamatinių vertybių turėjimo, pasitikėjimo ir pan.
Asmeniniame gyvenime tenka dažniau dėl lygybės pakovoti, kaip, pvz., skirstant šeimos nariams darbus buityje, tarsi kai kurie darbai savaime suprantama priklausytų moteriai ar vyrui, tam nuolatos priešinuosi:) kitaip tariant edukuoju šeimyna, kad nėra tokio pasiskirstymo ir kad kiekvienas gali daryti įvarius buities darbus: pvz., vyras – tvarkyti namus, gaminti valgį, kas dažniausiai traktuojama kaip moters pareiga šeimoje. Daugelį dalykų šioje srityje grindžiu partnerystės principu, kuris be lygių galimybių principo, mano nuomone, egzistuoti negali.
Reziumuodama manau, kad požiūrį į lygias galimybes formuoja pasitikėjimas, aukšta arba žema savivertė, nuolatinis savęs tobulinimas, ryžtas, užsispyrimas, tikslų ir svajonių turėjimas bei atkaklus jų įgyvendinimas.
Esu tvirtai įsitikinusi, kad visumoje moterimis, kaip asmenybėmis, žavimasi kur kas labiau, nei vyrais. Ypatingai – nusipelniusiomis, siekiančiomis profesinio tobulėjimo, ryžtingomis ir nepamirštančiomis savo moteriškumo, o tai yra pozityvus ir galingas „ginklas“ gyvenimiškoje (ne)lygybės kovoje !
Jurgita Beinorienė